Egzistuoja tam tikras interjeras, kurį nuolat matau, ir apie kurį daug galvoju. Kartais jis – akivaizdžiai prabangus. Nekuklus akmens stalviršis virtuvėje, spalvoto metalo maišytuvai, ąžuolo parketas. Kartais šis interjeras, priešingai, atrodo minimalistinis ir švarus. Natūralios medžiagos, švelni skandinaviška spalvų paletė, švarios linijos, viskas saugiai neutralu. Tai – skoningas interjeras, kuris negali niekam užkliūti ar iššaukti neigiamos reakcijos. Ir jis taip pat truputį beveidis. Jokio ženklo, kad žmonės jį kurdami priėmė nors vieną sprendimą, kurį kažkas galėtų griežtai sukritikuoti. 

Visgi dažniausiai toks interjeras – tiesiog šiuolaikiškas ir populiarus. Formos ir sprendimai, gyvenantys socialiniuose tinkluose, karščiausias šių metų medžio atspalvis ir akmens raštas, švelnūs sienų atspalviai, kuriuos paskelbė dažų kompanijos. Trendai, atkartoti kruopščiai, profesionaliai ir skoningai. 

Tačiau kai ko vis gi trūksta – ant sienų nėra meno kūrinių, nėra baldų su istorija, objektų, kuriems suprasti ir įvertinti reikėtų specifinių žinių. Projekto biudžetas buvo skirtas vidaus architektūrai, apdailos medžiagoms ir korpusiniams baldams, ir baigėsi kartu su gaminių katalogais ir produktų užsakymais.

Skirtingi biudžetai, skirtinga estetika, ir vis tiek iš esmės tai yra vienas ir tas pats interjeras. Interjeras, kuriame beveik kiekvienas sprendimas buvo priimtas taip, kad niekam neužkliūtų. O populiarūs sprendimai yra saugiausias pasirinkimas iš visų. Juk niekas neišjuoks ir nekritikuos to, ką šiuo metu renkasi dauguma. Madingam interjerui vertinti nereikia žinovo akies – jis jau pripažintas estetišku, puikiai atrodo nuotraukose, ir po trijų metų lyg senas čekis primena datą, kada buvo įsigytas. Erdvė, kurią galėjo suprojektuoti daug kas — ir kuri atrodo lygiai taip pat kaip tūkstantis kitų.

Tai nėra skirtumas tarp reto ir populiaraus. Tiek vienas žmogus, tiek minia gali pamilti tą pačią kėdę ar atspalvį, ir taip nutinka dažnai. Skirtumas tas, ar erdvę kūrė išrankus, žinantis žvilgsnis — ar kiekvienas sprendimas turėjo savą priežastį, gilesnę už tai, kad „taip daro visi”. Vienu atveju už pasirinkimo slypi patirtis ir įsitikinimas; kitu — tik tai, kad taip šiuo metu priimta. Ir būtent tai galiausiai atskiria gyvą interjerą nuo tuščio.

Funkcionalų ir estetišką interjero dizainą galima nusipirkti – kompetentingas dizaineris ir adekvatus biudžetas tai dažniausiai garantuoja. Bet negalima nusipirkti žinovo išrankumo: laiko ir patirties suformuoto, perduoto iš kartos į kartą, iš žmogaus žmogui. 

Jis auga tarp meno kūrinių, kurie mus palietė ir kuriuos turėjome dar prieš susimąstant kur jie kabės, baldų, kuriuos buvo sunku rasti, iš objektų su istorija, apšvietimo, kuris kuria atmosferą, o ne tiesiog apšviečia, iš žinojimo kuo skiriasi brangus daiktas nuo estetiško. Nei vieno šių dalykų nerasime kataloguose, nei vienas jų nėra įvardintas biudžeto eilutėse, ir nei vienas jų nėra akivaizdžiai “teisingas” ir populiarus. Tai – pasirinkimas kuo apsupti norime gyventi, vietoj to, ko turėtume norėti. 

Tai nėra kritika apie pinigus ar skonį – bedvasiai interjerai jų turi pakankamai. Ji kalba apie baimę rinktis ir būti pašieptam už savo pasirinkimus, apie nejaukų jausmą renkantis kažką seno, vietoj naujo, apie paveldėtus baldus naujuose namuose, ir kiek nerimo toks pasirinkimas gali sukelti – juk kažkas tai gali palaikyti pinigų stoka. Tai baimė atrodyti kvailai, nes giliai širdyje kirba mintis, kad visa tai – ne mums.

Šią baimę pastebiu dažnai, ir nemanau, kad tai atsitiktinumas. Iš dalies tai yra globalus reiškinys – bedvasius interjerus rastume tiek Seule, tiek Stokholme, visur, kur pinigai sutinka socialinius tinklus bei masinius apdailos medžiagų ir baldų katalogus. Globali tuštuma, ir šimtai autorių, kuriančių tą patį vaizdą. Neapsimesiu, kad tai būdinga tik mums. Bet Lietuvoje ši baimė turi unikalias šaknis – nutrauktą tradiciją.

Žinovo išrankumas nėra įgimtas. Jis išugdomas po truputį, augant tarp istoriją turinčių baldų ir objektų, tarp meno, kurį matai kasdien, tarp kokybės, kurią išmoksti atpažinti liesdamas. Jis skleidžiasi visuomenėje, kuri vertina estetiką ir skonį. Sovietmetis šią tradiciją nutraukė. Iš kartos į kartą perduodamos žinios ir patirtis apie tam tikrą gyvenimo būdą buvo pakeistos nepasitikėjimu pačia estetikos idėja. Elegancija tapo įtartina, geras skonis — pretenzingas, o žmogus, kuris savo namus pildė menu ir retais baldais, rengėsi pagal protokolą, tarytum išsišokdavo, ir būdavo pažymimas, įtariamas, atstumiamas.

Todėl atsirado tikra spraga. Dauguma mūsų tiesiog neturėjo progos pažinti tų dalykų ir išmokti jų kalbos. Tačiau tai, ko dar neišmokome, nereiškia, kad esame to neverti. Žinojimą galima atgauti, jo galima išmokti, kaip išmokstama kalbos, kuria namuose niekas nekalbėjo.

Ši gėda nėra mūsų asmenybės bruožas, stiliaus ar kuklumo išraiška. Tai liekanos sistemos, kuri norėjo mus sumenkinti ir nuslopinti. Ir, priešingai nei okupacija, ji niekada pilnai nepradingo iš mūsų gyvenimo. Namai – pati asmeniškiausia mūsų aplinka, kurioje baigiasi spektaklis, ir kurioje galime nusiimti kaukes ir būti savimi. Erdvė, kuri yra sąmoningai kuriama, kurioje daiktai turi prasmę ir pasakoja apie gyventojus nėra dizaino kryptis, tai – nuoširdi ir tikra savivertės išraiška. 

Tad ką daryti? Kaip padėti šį jausmą į šalį?

Išrankus skonis pirmiausia formuojamas per patirtį, o ne sekant savo instinktais. Žmogus, sekantis madomis taip pat jaučiasi sužavėtas tuo, ką renkasi tą akimirką – karščiausias sezono atspalvis atrodo kaip teisingiausias pasirinkimas. Tad vien jausmas nėra tinkamas kompasas. Žinovo išrankumas yra išmokstamas per kontaktą su tuo, kas tikra ir kokybiška. Taip jis būdavo perduodamas visada – vaikai, augdami tarp kokybiškų objektų skonį formuodavo liesdami, matydami, gyvendami su kokybe tol, kol “man gražu” būdavo išties pagrįstas. 

Išrankaus skonio formavimui nereikia turėti pinigų. Žinau tai iš savo šeimos istorijos. Per karą dalis mano šeimos bėgo iš Lietuvos ir laikinai prisiglaudė darbo stovykloje Vokietijoje. Jie paliko viską – namus, vertybes, visą materialų savo buvusį gyvenimą ir pačia tikriausia to žodžio prasme jie neturėjo nieko. Senelio teta pasiimdavo visus vaikus ir vesdavosi juos į brangaus porceliano parduotuves. Ne pirkti, tam nebuvo pinigų, tiesiog žiūrėti. Vaikai stovėjo prieš vitrinas ir atidžiai žiūrėjo, studijavo kiekvieną detalę tam, kad suprastų kuo ir kodėl jis buvo elegantiškas ir kokybiškas. Jie neturėjo nieko, bet išmanymą, žinias apie kokybę ir skonį, tą vaikams suteikti galėjo.

Tai yra pirmasis žingsnis lavinant žinovo akį: prieš renkantis reikia ilgai žiūrėti, stebėti, liesti ir pažinti. Tai privalo būti tikri objektai ir erdvės – muziejai, aukcionai, žinovų kuruojamos vintažinių baldų parduotuvės bei baldų salonuose esantys vienetiniai dizainerių kūriniai. Lieskite daiktus, pajauskite didelį kokybiškos kėdės svorį, atkreipkite dėmesį kaip estetiškai sensta kokybiškos medžiagos, ir kodėl vienas daiktas gali nuostabiai atrodyti po penkiasdešimties metų, o kitas pasensta per tris. Stebėjimas beveik nieko nekainuoja, tačiau yra išsilavinimo variklis. To negalima pajausti internetu. Socialiniai tinklai greičiau įtrauks į nesibaigiančių trendų sūkurį, nei padės formuoti gerą skonį. Tai gali tik kokybiški objektai, matomi ir liečiami gyvai, vėl ir vėl.

Antrasis žingsnis – išsirinkti vieną daiktą ir pasikviesti jį į savo namus. Jokiu būdu ne pirmą, kuris patiko, o tą, kuris įkvepia ir jaudina net ir po ilgų apmąstymų, išsirinktą neskubant. Ne todėl, kad yra populiarus, ne dėl savo universalumo, ir ne todėl, kad jį renkasi kiti. Laikas, praleistas renkantis yra išties puikus testas: tai, kas tikra išlieka patrauklu, kol trendai nublanksta bėgant laikui. Tuomet išsirinkite antrą objektą. Tai yra tiesiausias kelias į tradicijos atkūrimą savo rankomis.

Pamažu, lėtai ir apgalvotai kuruojant savo erdvę, kiekvienas objektas tampa įrodymu sau patiems, kad žinome ką renkamės.

Tokiu būdu tradiciškai ir buvo ugdomas išrankus žinovo žvilgsnis. Mūsų tradicija nebuvo sunaikinta, ji tebuvo nutraukta, tad patys galime ją atkurti. Ne per dieną, ir ne iš katalogų, bet stebint, liečiant, renkantis. Pastebiu, kad tai vyksta aplink mus, tyliai, be manifestų, žmonės vis drąsiau atsigręžia į paveldėtus baldus su istorija, kabina meną ant sienų, renkasi tai, kas jiems artima. 

Gyventi nebijant ir nesigėdijant savo pasirinkimų yra pats drąsiausias ir radikaliausias sprendimas, kurį galime priimti savo namuose.